GENERALINIO ADVOKATO

MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,

pateikta 2015 m. liepos 1 d. ( 1 )

Byla C‑347/14

New Media Online GmbH

(Verwaltungsgerichtshof (Austrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Paslaugų teikimo laisvė — Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimas — Direktyva dėl audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų — 1 straipsnio 1 dalies a, b ir g punktai — Sąvokos „programa“ ir „audiovizualinės žiniasklaidos paslauga“ — Trumpa vaizdo medžiaga, prieinama laikraščio interneto svetainėje“

Įžanga

„Visi žino, kaip atrodo arklys“ (lenkų k. „koń jaki jest, każdy widzi“). Tokia buvo viena iš XVIII a. išleistos pirmosios Lenkijos enciklopedijos apibrėžčių ( 2 ). Gali atrodyti, kad panašus klausimas iškilo ir šioje byloje – kaip apibrėžti audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos sąvoką interneto kontekste, nes kiekvienas gali intuityviai atpažinti šią paslaugą. Tačiau, kai reikia ją apibrėžti teisiškai, sunku surasti sąvokas, kurios būtų pakankamai tikslios ir kartu gana plačios.

Mano nuomone, tai lemia aplinkybė, kad interneto veikimo teisinių ribų apibrėžimas yra vienas iš svarbiausių iššūkių, su kuriuo šiuo metu susiduria visų pasaulio valstybių, įskaitant Europos Sąjungą ir jos valstybes nares, teisės aktų leidėjai, taip pat teismai. Iki šiol nematyta prieinamos informacijos įvairovė ir beveik nesibaigiantis jos kiekis, valstybių sienų, kurios iš esmės kliudytų sklisti šiai informacijai, nebuvimas, bet kokio subjekto galimybė nesunkiai sukurti bet kokią informaciją ir su ja pasiekti beveik neribotą gavėjų skaičių, galiausiai virtualaus, skaitmeninio pasaulio atskyrimas nuo materialaus pasaulio reikalauja naujų teisinių priemonių, kurios būtų sukurtos remiantis visai kitokiais pagrindais ( 3 ). Be to, ši tikrovė kinta neįtikėtinai greitai, daug sparčiau nei teisės aktų leidėjas geba reaguoti į ją, ypač demokratinėse valstybėse. Be to, analoginei tikrovei skirtų teisės aktų taikymas skaitmeniniame amžiuje kelia daug sunkumų. Ši byla rodo, su kokiomis problemomis susiduria institucijos, atsakingos už teisės aktų laikymosi ir rinkos reguliavimo kontrolę.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Šios bylos teisinis pagrindas Sąjungos teisės srityje yra 2010 m. kovo 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyva) ( 4 ) nuostatos. Aiškinimas, kurį pateikia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikalauja atsižvelgti ne tik į direktyvos nuostatas, kurios turi būti taip aiškinamos, bet ir į kelias priežastis, rodančias teisės aktų leidėjo numatytą direktyvos taikymo sritį.

Direktyvos 2010/13 11, 21, 22, 24, 28 ir 29 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(11)

Siekiant išvengti konkurencijos iškraipymo, padidinti teisinį tikrumą, padėti užbaigti vidaus rinkos kūrimą bei sudaryti sąlygas bendros informacinės erdvės atsiradimui, būtina visoms audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms – tiek televizijos programų transliavimo (t. y. linijinėms audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms), tiek užsakomosioms audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms (t. y. nelinijinėms audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms) – taikyti bent pagrindines suderintas taisykles.

(21)

Šioje direktyvoje audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų sąvokos apibrėžtis turėtų apimti tik tas audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas – televizijos transliavimo ar užsakomąsias, – kurios yra masinio informavimo pobūdžio, t. y. tas, kurios skirtos didelei plačiosios visuomenės daliai arba kurios galėtų turėti akivaizdų poveikį jai. Jos taikymo sritis turėtų būti apribota Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo apibrėžtomis paslaugomis ir todėl turėtų apimti visų formų ekonominę veiklą, įskaitant viešųjų paslaugų įmones, bet neturėtų apimti veiklos, kuri visų pirma yra ne ekonominio pobūdžio ir kuri nekonkuruoja su televizijos programų transliavimu, pavyzdžiui, asmeninių tinklaviečių ir paslaugų, kurias sudaro privačių naudotojų sukurto audiovizualinio turinio, skirto dalintis ir keistis informacija bendrų interesų bendruomenėse, teikimo arba platinimo.

(22)

Šioje direktyvoje audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų sąvokos apibrėžtis turėtų apimti masinio informavimo priemones, skirtas plačiosios visuomenės informavimui, pramogoms ir švietimui, bei komercinius audiovizualinius pranešimus, tačiau neturėtų apimti jokių asmeninės korespondencijos formų, pavyzdžiui, ribotam adresatų skaičiui siunčiamų elektroninių laiškų. Ta sąvokos apibrėžtis taip pat neturėtų apimti jokių paslaugų, kurių pagrindinis tikslas nėra teikti programas, t. y. kuriose bet koks audiovizualinis turinys yra tik šalutinis, o ne pagrindinis tikslas teikiant paslaugą. Pavyzdžiui, tai gali būti tinklavietės, turinčios audiovizualinių elementų, kurių funkcija – tik pagalbinė, pavyzdžiui, animacinių grafikos elementų, trumpų reklaminių skelbimų ar informacijos, susijusios su produktu ar kitokia nei audiovizualine paslauga.

(24)

Užsakomosioms audiovizualinės žiniasklaidos paslaugoms būdinga, kad jos yra „panašios į televiziją“, t. y. jos, kaip ir televizijos programos, konkuruoja dėl tos pačios auditorijos, o dėl šių paslaugų pobūdžio bei prieigos prie jų būdų naudotojas pagrįstai tikėtųsi šia direktyva reglamentuojamos apsaugos. Atsižvelgiant į tai ir siekiant užkirsti kelią skirtumams laisvo judėjimo ir konkurencijos srityse, „programos“ koncepcija turėtų būti aiškinama dinamiškai, atsižvelgiant į televizijos programų transliavimo pokyčius.

(28)

Ši direktyva neturėtų būti taikoma elektroninėms laikraščių ir žurnalų versijoms.

(29)

Visi audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos požymiai, išdėstyti jos apibrėžtyje ir paaiškinti 21–28 konstatuojamosiose dalyse, turėtų egzistuoti vienu metu.“

Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymo dalyką sudaro kai kurių Direktyvoje 2010/13 pateiktų sąvokų apibrėžčių išaiškinimas. Šios sąvokų apibrėžtys pateiktos šios direktyvos 1 straipsnyje. Jame nustatyta:

„1. Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys:

„audiovizualinės žiniasklaidos paslauga“:

paslauga, apibrėžta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 56 ir 57 straipsniuose, už kurią redakcinę atsakomybę prisiima žiniasklaidos paslaugų teikėjas ir kurios pagrindinis tikslas – informavimo, pramogų ar švietimo tikslais teikti programas plačiajai visuomenei elektroninių ryšių tinklais, kaip apibrėžta Direktyvos 2002/21/EB 2 straipsnio a punkte. Tokia audiovizualinės žiniasklaidos paslauga – tai televizijos programų transliavimas, kaip apibrėžta šios dalies e punkte, arba užsakomosios audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos, kaip apibrėžta šios dalies g punkte,

„programa“ – vaizdų, perteikiančių judesį, lydimą arba nelydimą garso, visuma, sudaranti atskirą vienetą žiniasklaidos paslaugų teikėjo nustatytame tvarkaraštyje arba kataloge, kurių forma bei turinys prilygsta televizijos programų formai ir turiniui. Pavyzdžiui, tokios programos apima pilnametražius vaidybinius filmus, sporto renginius, situacijų komedijas, dokumentinius filmus, programas vaikams ir originalius dramos kūrinius,

„užsakomoji audiovizualinės žiniasklaidos paslauga“ (t. y. nelinijinė audiovizualinės žiniasklaidos paslauga) – audiovizualinės žiniasklaidos paslauga, kurią teikia žiniasklaidos paslaugų teikėjas, skirta žiūrėti programas naudotojo pasirinktu laiku ir jo individualiu prašymu pagal žiniasklaidos paslaugų teikėjo siūlomą programų katalogą,

“

Austrijos teisė

Direktyva 2010/13 į Austrijos teisę perkelta Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų įstatymu (Bundesgesetz über audiovisuelle Mediendienste, toliau – AMD‑G) ( 5 ). Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos, užsakomosios audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos ir programos sąvokos apibrėžiamos AMD‑G 2 straipsnio 3, 4 ir 30 punktuose. Šios apibrėžtys suformuluotos panašiai kaip atitinkamos Direktyvos 2010/13 sąvokų apibrėžtys.

AMD‑G 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Televizijos transliuotojai, jei neprivaloma jiems gauti licenciją pagal 3 straipsnio 1 dalį, ir užsakomųjų žiniasklaidos paslaugų teikėjai apie savo veiklą privalo ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki jos ėmimosi [pradžios] pranešti reguliavimo institucijai.“

Faktinės aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai

Austrijos teisės reglamentuojama bendrovė New Media Online GmbH (toliau – bendrovė New Media Online) tvarko laikraščio Tiroler Tageszeitung interneto svetainę Tiroler Tageszeitung Online ( 6 ). Šioje svetainėje šalia kito turinio yra atskira skiltis „Video“, kurioje pagrindinės bylos aplinkybių laikotarpiu buvo pateikiamas beveik 300 audiovizualinės medžiagos vienetų katalogas. Ši medžiaga, kurios trukmė yra nuo 10 sekundžių iki kelių minučių, buvo daugiau ar mažiau susijusi su likusio interneto svetainės turinio tematika ir kilusi iš įvairių šaltinių (nuosava medžiaga, vietos televizijos sukurta medžiaga, svetainės naudotojų pateikta medžiaga ir kt.).

2012 m. spalio 9 d. sprendimu Kommunikationsbehörde Austria (Austrijos reguliavimo institucija) pripažino interneto svetainės Tiroler Tageszeitung Online skiltį „Video“ užsakomąja audiovizualinės žiniasklaidos paslauga, kaip ji suprantama pagal AMD‑G, kuriai pagal šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalį taikoma pranešimo pareiga.

10.

Bendrovė New Media Online apskundė tokį sprendimą Bundeskommunikationssenat (telekomunikacijų bylas kompetentinga nagrinėti teisminė institucija), ir šis teismas atmetė ieškinį 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu. Jis vėliau buvo apskųstas Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas).

11.

Šiomis aplinkybėmis Verwaltungsgerichtshof nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1)

Ar [Direktyvos 2010/13] 1 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad galima manyti, jog tikrinamosios paslaugos forma ir turinys pagal reikalavimus prilygsta televizijos programoms tada, kai tokios paslaugos yra teikiamos taip pat ir televizijos programose, kurias galima laikyti masinio informavimo pobūdžio žiniasklaida, kuri skirta didelei plačiosios visuomenės daliai ir kuri jai galėtų turėti akivaizdų poveikį?

Ar [Direktyvos 2010/13] 1 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį reikia aiškinti taip, kad elektroninėse laikraščių versijose tikrinant pagrindinį teikiamos paslaugos tikslą galima atsižvelgti į tą srities dalį, kurioje dažniausiai pateikiami trumpi surinkti videofilmai, kurie kitose šios elektroninės žiniasklaidos priemonės tinklalapio srityse naudojami tik internetinio dienraščio tekstiniams pranešimams papildyti?“

12.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijai buvo pateiktas 2014 m. liepos 18 d. Pastabas raštu pateikė bendrovė New Media Online, Švedijos vyriausybė ir Europos Komisija. Bendrovei New Media Online ir Komisijai buvo atstovaujama 2015 m. balandžio 22 d. įvykusiame posėdyje.

Analizė

13.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti du iš kriterijų, kuriais remiantis paslaugą galima pripažinti audiovizualinės žiniasklaidos paslauga, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2010/13. Neneigiu šių dviejų kriterijų reikšmės. Vis dėlto, mano nuomone, ši byla labiau susijusi su bendresnėmis sąlygomis, susijusiomis su šios direktyvos taikymo internete viešai prieinamam turiniui ribomis. Todėl siūlyčiau bendriau pažvelgti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus. Tai patartina dar ir todėl, kad šioje byloje Teisingumo Teismas pirmą kartą turės galimybę pareikšti savo nuomonę dėl audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos sąvokos, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, išaiškinimo.

14.

Prieš pateikdamas savo svarstymus šia tema, norėčiau trumpai priminti Sąjungos audiovizualinės žiniasklaidos srities teisės nuostatų genezę ( 7 ).

Direktyvos 2010/13 genezė

15.

Nors Teisingumo Teismas dar 1974 m. pripažino televizijos transliaciją paslauga, kaip ji suprantama pagal Sutartį ( 8 ), ši sritis iki pat XX a. devintojo dešimtmečio nedomino Sąjungos teisės aktų leidėjo. Tai buvo susiję su aplinkybe, kad tradicinė antžeminė televizija buvo priklausoma nuo radijo dažnio prieinamumo. Tačiau šiuo dažniu disponavo valstybės: jos priskirdavo jį konkrečioms televizijos stotims ir kartu suteikdavo joms leidimą transliuoti šalies teritorijos viduje. Taigi, televizijos paslaugos turėjo tik labai nedidelę tarptautinę reikšmę.

16.

Padėtis pasikeitė išplitus kabelinei, ypač palydovinei, televizijai. Nauja technologija leido ne tik smarkiai padidinti televizijos kanalų skaičių, bet ir pasiekti ne vien tik transliuotojo buveinės valstybės visuomenę. Taip atitinkamai atsirado galimybė sukurti bendrąją televizijos paslaugų rinką.

17.

Teisėkūros darbai prasidėjo priėmus 1984 m. birželio 14 d. Komisijos žaliąją knygą dėl televizijos be sienų ( 9 ). Šių darbų rezultatas buvo vadinamosios „Televizijos be sienų“ direktyvos priėmimas ( 10 ). Šioje direktyvoje buvo nustatytas televizijos programų, kurios iš vienos valstybės narės teritorijos yra transliuojamos į kitų valstybių narių teritoriją, laisvo priėmimo principas. Mainais direktyvoje buvo nustatyti visiems Bendrijos transliuotojams privalomi būtiniausieji principai, susiję su kokybiniais ir kiekybiniais reklamos, rėmimo ir teleparduotuvių apribojimais, nepilnamečių ir viešosios tvarkos apsauga bei atsakymo teise. Pagal direktyvoje apibrėžtus konkrečių valstybių narių jurisdikcijos nustatymo transliuotojams principus buvo užtikrinta, kad kiekvienam transliuotojui būtų taikoma tik vienos valstybės teisė ir reguliavimo institucijų jurisdikcija. Be to, direktyvoje transliuotojams buvo nustatytos pareigos, susijusios su Europos kūrinių populiarinimu. 1997 m. išdėsčius „Televizijos be sienų“ direktyvą nauja redakcija ( 11 ) valstybėms narėms visų pirma buvo nustatyta galimybė apibrėžti įvykius, kurių transliacija negali būti priskirta tik mokamiems kanalams.

18.

Staigi technologinė pažanga elektroninės žiniasklaidos srityje šimtmečių sandūroje leido ne tik toliau smarkiai kiekybiškai padidinti tradicinės televizijos pasiūlą, bet ir atsirasti naujoms audiovizualinių paslaugų rūšims, pavyzdžiui, įvairioms užsakomosioms paslaugoms. Atskiru reiškiniu tapo interneto kaip naujos XXI a. žiniasklaidos priemonės plėtra tiek siūlomo turinio, tiek prieinamumo vartotojams požiūriu. Su šia technologijų plėtra taip pat buvo susiję laipsniški vartotojų elgsenos ir lūkesčių pokyčiai. Esant nepakitusiai teisinei padėčiai šie nauji reiškiniai vis didino konkurencinę nelygybę audiovizualinių paslaugų rinkoje.

19.

Komisija pažymėjo pokyčių būtinybę Ketvirtojoje Direktyvos 89/552 taikymo ataskaitoje ( 12 ) ir Komunikate dėl būsimo Europos audiovizualinės politikos reguliavimo ( 13 ). Atlikusi įvairius darbus ir surengusi plačias konsultacijas, Komisija pateikė Direktyvos, kuria iš dalies keičiama Direktyva 89/552 ( 14 ), projektą. Jis buvo priimtas su nedideliais pakeitimais kaip Direktyva 2007/65 ( 15 ).

20.

Šia direktyva buvo iš esmės pakeista Direktyva 89/552. Pirmiausia buvo pakeistas pačios direktyvos pavadinimas, ir jį pakeitus jau kalbama ne apie televizinę veiklą, bet apie audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas. Buvo iš esmės liberalizuotos direktyvos materialinės nuostatos, visų pirma susijusios su reklama ir kitomis prekių ir paslaugų pardavimo skatinimo formomis. Tačiau šiai bylai svarbiausias pakeitimas yra direktyvos nuostatų taikymo srities išplėtimas, apimant vadinamąsias nelinijines audiovizualines paslaugas, kurios bendrai vadinamos „užsakomosiomis“ paslaugomis. Šioms paslaugoms imtos taikyti pačios būtiniausios nuostatos, susijusios su nepilnamečių apsauga ir viešąja tvarka, reklama ir Europos produkcijos rėmimu. Išsamiau reglamentuotos linijinės paslaugos, t. y. tradicinė televizija. Direktyva 2010/13 konsoliduota Direktyva 89/552 po pakeitimų, padarytų Direktyva 2007/65 ( 16 ).

21.

Kaip matyti iš to, kas nurodyta pirmiau, kalbant labai apibendrintai, nelinijinių audiovizualinių paslaugų reglamentavimas Direktyvoje 2010/13 tėra linijinių paslaugų, t. y. televizijos, reglamentavimo neišvengiama pasekmė. Manau, direktyvoje pateiktą audiovizualinių paslaugų, įskaitant nelinijines paslaugas, žiniasklaidos sąvokos apibrėžtį reikia aiškinti atsižvelgiant į šią genezę ir informacinės visuomenės realijas.

Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų sąvokos apibrėžtis atsižvelgiant į informacinę visuomenę

Interneto raida ir audiovizualinės žiniasklaidos paslaugos

22.

Tuo metu, kai taip vystėsi televizija, lygiagrečiai vyko kita evoliucija, kuri kartais net apibūdinama kaip revoliucija, t. y. atsirado ir vystėsi pasaulinis informatikos tinklas (anglų k. world wide web), arba internetas. Per kelis dešimtmečius iš siaurą specialistų ratą dominusios technologinės naujovės jis virto visuotiniu ir kasdieniu darbo, švietimo ir laisvalaikio įrankiu. Įvairios veiklos rūšys iš dalies arba visiškai persikėlė į internetą – elektroninis paštas keičia tradicinę korespondenciją, informaciniai portalai keičia laikraščius, elektroninė prekyba keičia realaus pasaulio parduotuves, pažinčių portalai keičia pažinčių agentūras ir t. t. Vis dėlto internetas nulėmė ir daugelio naujų reiškinių, būdingų tik šiai terpei, atsiradimą, pavyzdžiui, atsirado naujos bendravimo formos – diskusijų forumai, arba socialiniai portalai, iš kurių geriausiai žinomi yra Facebook ir Twitter.

23.