GENERALINIO ADVOKATO

YVES BOT IŠVADA,

pateikta 2015 m. liepos 9 d. ( 1 )

Byla C‑335/14

Les Jardins de Jouvence SCRL

prieš

État belge

(Cour d’appel de Mons (Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Apmokestinimas — Šeštoji direktyva 77/388/EEB — Atleidimas nuo mokesčio — 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies g punktas — Su visuomenės interesais susijusi veikla — Paslaugų, glaudžiai susijusių su viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų arba kitų įstaigų, kurios pripažįstamos socialinio pobūdžio įstaigomis, teikiama pagalba ir socialine apsauga, teikimas — Būstų ir paslaugų kompleksas“

Ši byla susijusi su 1977 m. gegužės 17 d. Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas ( 2 ) 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies g punkto išaiškinimu. Šioje nuostatoje numatyta, kad nuo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) atleidžiamas paslaugų teikimas ir prekių tiekimas, glaudžiai susijęs su socialine rūpyba ir socialine apsauga, įskaitant paslaugas, kurias teikia senelių namai, viešosios teisės subjektai ar kitos organizacijos, atitinkamos valstybės narės pripažintos socialinėmis organizacijomis.

Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę išaiškinti sąvoką „socialinė rūpyba“, kaip ji suprantama pagal Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies g punktą, siekdamas nustatyti, ar „būstų ir paslaugų komplekso“ paslaugų teikimą galima laikyti glaudžiai susijusiu su socialine rūpyba, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.

Šioje išvadoje paaiškinsiu priežastis, dėl kurių manau, jog Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies g punktą reikia aiškinti taip, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas „būstų ir paslaugų kompleksas“, kuriame 60 m. ar vyresniems asmenims siūlomas būstas, kuriame galima gyventi visiškai savarankiškai, ir papildomos mokamos paslaugos, prieinamos ne tik jo gyventojams, ir kuriam neskiriama jokia valstybės finansinė pagalba, gali būti laikomas „labdaros [socialine] organizacija“ ir teikiančiu „su socialine rūpyba ir socialine apsauga [glaudžiai] susijusias“ paslaugas, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Šiuo tikslu nacionaliniam teismui reikės nustatyti ar, atsižvelgiant į socialinį šio būstų ir paslaugų komplekso tikslą ir jo siūlomų paslaugų turinį, šis vertinimas viršija minėta nuostata valstybėms narėms atliekant šį vertinimą suteiktą diskreciją ir ar tokio būstų ir paslaugų komplekso veikla priskiriama prie socialinės rūpybos. Šiuo atžvilgiu nacionalinis teismas turės atsižvelgti į visas aplinkybes, leidžiančias nustatyti, ar šia veikla siekiama padėti asmenims, kuriems reikia tokios pagalbos. Be to, nacionaliniam teismui reikės nustatyti, ar būstų ir pastatų komplekso siūlomos paslaugos yra neišvengiamai būtinos tokiai veiklai vykdyti.

I – Teisinis pagrindas

A – Sąjungos teisė

Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnyje numatyta:

„1. Nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų ir taikydamos sąlygas, kurias jos nustato siekdamos užtikrinti teisingą ir sąžiningą atleidimo nuo mokesčių taikymą bei užkirsti kelią galimam mokesčių vengimui, išsisukinėjimui ar piktnaudžiavimui, valstybės narės atleidžia nuo mokesčio:

su socialine rūpyba ir socialine apsauga [glaudžiai] susijusias paslaugas bei prekes, įskaitant paslaugas, kurias teikia senelių namai, viešosios teisės subjektai ar kitos organizacijos, atitinkamos valstybės narės pripažintos labdaros [socialinėmis] organizacijomis,

atleisdamos nuo mokesčio institucijas, išskyrus viešosios teisės subjektus, kaip numatyta šio straipsnio 1 dalies b, g, h, i, l, m ir n punktuose, valstybės narės gali kiekvienu atskiru atveju taikyti vieną ar daugiau šių sąlygų:

—

institucijos neturi sistemingai siekti pelno, bet jei vis dėlto gaunamas pelnas, jis neturi būti skirstomas, o turi būti skiriamas teikiamų paslaugų tęsimui ir gerinimui finansuoti,

—

institucijas turi valdyti ir administruoti iš esmės visuomeniniais pagrindais asmenys, kurie nei patys, nei per tarpininkus neturi nei tiesioginės, nei netiesioginės asmeninės naudos iš veiklos rezultatų,

—

įkainiai už jų teikiamas paslaugas turi būti patvirtinti valdžios institucijų arba neviršyti valstybės valdžios institucijų nustatytų įkainių, o įkainiai už paslaugas, kurioms tokio patvirtinimo nereikia, turi būti mažesni už komercinių įstaigų, turinčių mokėti [PVM], įkainius už panašias paslaugas,

—

paslaugoms daroma išimtis neturi taip iškraipyti konkurencijos, kad komercinės įstaigos, turinčios mokėti [PVM], atsidurtų mažiau palankioje padėtyje.

Paslaugos ir prekės neturi būti atleistos nuo mokesčio pagal aukščiau pateiktos 1 dalies b, g, h, i, l, m ir n punktus, jeigu:

—

tos paslaugos ir prekės nėra būtinos atleidžiamiems nuo mokesčio sandoriams,

—

pagrindinis paslaugų teikimo ar prekių tiekimo tikslas – organizacijai gauti papildomų pajamų iš sandorių, kurie tiesiogiai konkuruoja su komercinių įstaigų, turinčių mokėti [PVM], sudaromais sandoriais.“

B – Belgijos teisė

Iki 2005 m. liepos 21 d. galiojusios redakcijos Pridėtinės vertės mokesčio kodekso ( 3 ) 44 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad nuo PVM atleidžiamas paslaugų teikimas ir prekių tiekimas, glaudžiai susijęs su įstaigų, kurių užduotis – rūpintis senyvo amžiaus asmenimis, teikiama socialine rūpyba, kurias tokiomis pripažino kompetentinga institucija ir kurios, jeigu tai yra privatinės teisės reglamentuojamos institucijos, veikia panašiomis socialinėmis sąlygomis kaip ir viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos.

Minėta nuostata buvo iš dalies pakeista 2005 m. liepos 11 d. Finansiniu įstatymu ( 4 ), šis įstatymas įsigaliojo 2005 m. liepos 22 d. Taigi naujojo 44 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad nuo PVM atleistas paslaugų teikimas ir prekių tiekimas, glaudžiai susijęs su socialine rūpyba, socialine apsauga ir vaikų bei jaunimo apsauga, kurias teikia viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos arba kitos įstaigos, kurių socialinį pobūdį yra pripažinusi kompetentinga institucija. Šioje naujoje nuostatoje konkrečiai nurodytos „organizacijos, kurių užduotis – rūpintis pagyvenusiais asmenimis“.

1997 m. birželio 5 d. Valonijos regiono tarybos dekreto dėl senelių namų, pagyvenusiems asmenims skirtų būstų, paslaugų kompleksų ir dienos priežiūros centrų, susijusio su Valonijos regiono Trečiojo amžiaus tarybos įkūrimu ( 5 ), 2 straipsnio 1 punkte senelių namai apibrėžiami kaip „įstaiga, skirta apgyvendinti 60 m. ir vyresnio amžiaus asmenims, kurioje yra įprastinė jų gyvenamoji vieta ir kurioje jie gauna bendrąsias šeimines, namų ūkio, pagalbos, susijusios su kasdieniu gyvenimu, ir prireikus priežiūros ligos atveju ir paramedikų paslaugas“.

Pats būstų ir paslaugų kompleksas 1997 m. birželio 5 d. dekreto 2 straipsnio 2 punkte apibrėžtas kaip „vienas ar keli pastatai, nepaisant jų pavadinimo, sudarantys funkcinį ansamblį ir apimantys konkretų būstą, skirtą 60 m. ir vyresniems asmenims, sudarant jiems galimybę gyventi ten savarankiškai ir privalomai teikiant paslaugas, kurių jie gali laisvai paprašyti“. Šioje nuostatoje taip pat patikslinta, kad „būstų ir paslaugų komplekso patalpos, įranga ir bendrosios paslaugos taip pat gali būti prieinamos kitiems 60 m. ir vyresniems asmenims.“

Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Cour d’appel de Mons (Belgija) patikslina, kad būstų ir paslaugų kompleksas taiko kainas, nustatytas kontroliuojant Ekonomikos reikalų ministerijai.

II – Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

10.

Les Jardins de Jouvence SCRL (toliau – bendrovė Les Jardins de Jouvence) yra pagal Belgijos teisę veikianti bendrovė, įsteigta 2004 m. Jos tikslas ‐ eksploatuoti ir valdyti sveikatos priežiūros įstaigas ir vykdyti visą veiklą, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusią su sveikatos priežiūra ir pagalba, pirmiausia teikiama ligoniams ir neįgaliems pagyvenusiems asmenims.

11.

Bendrovė Les Jardins de Jouvence apie savo veiklos pradžią 2004 m. spalio 20 d. pranešė PVM institucijai, pavadindama šią veiklą „asmenims, neturintiems negalios, skirtų butų nuoma“. 2006 m. spalio 27 d. ši bendrovė iš kompetentingų Valonijos valdžios institucijų gavo laikinąjį veiklos leidimą, kurio laikotarpis ‐ nuo 2006 m. birželio 28 d. iki 2007 m. birželio 27 d.2007 m. kovo 27 d. visuotiniame akcininkų susirinkime buvo nuspręsta išplėsti bendrovės veiklos tikslus ir įtraukti „restoranų, kavinių-užkandinių, smuklių, barų-užkandinių, pobūvių salių ir kavinių-parduotuvių arba kitų panašių įstaigų veiklą“, taip pat „kirpyklų, grožio ir manikiūro salonų veiklą“.

12.

Minėtoji bendrovė savo nuomininkams konkrečiai siūlo butus vienam dviem asmenims su įrengta virtuve, svetaine, kitu kambariu ir įrengtu vonios kambariu. Be to, nuomininkams ir kitiems asmenims, kurie nėra nuomininkai, atlygintinai siūlomos įvairios paslaugos, t. y. baras-restoranas, kirpykla ir grožio salonas, kineziterapijos salė, ergoterapija, skalbykla, dispanseris, kuriame gali būti imamas kraujas, ir medicinos kabinetas.

13.

Bendrovė Les Jardins de Jouvence įgyvendino svarbius nekilnojamojo turto projektus ir nusipirko reikalingą įrangą, būtiną socialiniam jos veiklos tikslui, kad vykdytų savo būstų ir paslaugų komplekso veiklą. Šiais darbais, kurie prasidėjo 2004 m. rugpjūčio mėn. pradžioje, o baigėsi 2006 m. rugsėjo mėn., buvo siekiama prie esamų senelių namų prijungti naują pastatą – šios bendrovės būstų ir paslaugų kompleksą.

14.

Manydama, kad yra apmokestinama PVM, minėtoji bendrovė savo 2004–2006 m. deklaracijose atskaitė PVM, sumokėtą už šio naujo pastato statybą.

15.

2006 m. spalio 5 d. ir lapkričio 14 d. Įmonių apmokestinimo ir pajamų mokesčio institucijos PVM skyrius tikrino bendrovės Les Jardins de Jouvence apskaitą pagal PVM teisės aktus už laikotarpį nuo 2004 m. rugpjūčio mėn. 30 d. iki 2006 m. rugsėjo 30 d.2007 m. sausio 25 d. šis skyrius surašė protokolą, kuriame pareiškė, kad ši bendrovė yra nuo PVM atleistas apmokestinamasis asmuo ir kad visa būstų ir paslaugų komplekso vykdyta veikla pagal PVM kodekso redakcijos, galiojusios 2005 m. liepos 21 d., 44 straipsnio 2 dalies 2 punktą atleidžiama nuo PVM. Minėtoji institucija padarė išvadą, kad nuo mokesčio atleistas asmuo negali susigrąžinti mokesčių, susijusių su statyba, mokamų už nekilnojamojo turto įsigijimą ir visas kitas savo išlaidas. Taigi, jos nuomone, minėtoji bendrovė privalo pervesti Belgijos valstybei 663437,25 EUR sumą, atitinkančią mokesčius, klaidingai atskaitytus iš mokesčių deklaracijų.

16.

Be to, minėta institucija manė, jog todėl, kad bendrovė Les Jardins de Jouvence yra nuo mokesčio atleistas apmokestinamasis asmuo, verslininkų išrašytose sąskaitose faktūrose turėjo būti įtrauktas 12 % mokestis už pastato statybos darbus stricto sensu ir 21 % mokestis už sodininkystės darbus, nepasinaudojant jokia šios bendrovės teise į atskaitą.

17.

Taigi, remdamasi minėtu protokolu, Belgijos valstybė reikalauja sumokėti 436132,69 EUR PVM, proporcingą 43610 EUR baudą ir teisės aktuose nustatytus delspinigius, kurių norma yra 0,80 % už kiekvieną pavėluotą mėnesį, skaičiuojant nuo PVM, mokėtino nuo 2006 m. spalio 21 d.

18.

2007 m. sausio 25 d. laišku Duro (Belgija) PVM kontrolierius pranešė bendrovei Les Jardins de Jouvence apie savo sprendimą iš jos einamosios sąskaitos 2006 m. rugsėjo 30 d. nurašyti PVM.

19.

Dėl minėto protokolo minėtai bendrovei 2007 m. vasario 13 d. buvo įteiktas pranešimas apie sąskaitos areštavimą. Bendrovė nesutiko su šiuo pranešimu ir 2007 m. vasario 20 d. įteikė Monso pirmosios instancijos teismo kanceliarijai ieškinį. 2012 m. birželio 19 d. sprendimu šis teismas atmetė bendrovės ieškinį ir tuomet ji padavė apeliaciją.

20.

Monso apeliacinis teismas, abejodamas, kaip aiškinti Šeštosios direktyvos 13 straipsnio A skirsnio 1 dalies g punktą, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.

Ar būstų ir paslaugų kompleksas, kaip jis suprantamas pagal [1997 m. birželio 5 d. dekretą], kuriame, siekiant pelno, siūlomi atskiri vienam arba dviem asmenims skirti būstai su įrengta virtuve, svetaine, miegamuoju ir vonios kambariu, taigi suteikiantys galimybę gyventi nepriklausomai, taip pat įvairios papildomos mokamos paslaugos, kuriomis gali naudotis ne tik būstų ir paslaugų komplekso gyventojai (restoranas-baras, kirpykla ir grožio salonas, kineziterapijos salė, ergoterapijos užsiėmimai, skalbykla, dispanseris [kur gali būti imamas kraujas], medicinos kabinetas), iš esmės yra organizacija, kuri rūpinasi socialine gerove, teikianti „su socialine rūpyba ir socialine apsauga [glaudžiai] susijusias paslaugas ir prekes“, kaip tai suprantama pagal [Šeštosios direktyvos] 13 straipsnio A skirsnio 1 dal