GENERALINIO ADVOKATO

MELCHIOR WATHELET IŠVADA,

pateikta 2014 m. gegužės 20 d. ( 1 )

Byla C‑333/13

Elisabeta Dano,

Florin Dano

prieš

Jobcenter Leipzig

(Sozialgericht Leipzig (Vokietija) pateiktas prašymaspriimti prejudicinį sprendimą)

„Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 — Direktyva 2004/38/EB — Sąjungos pilietybė — Vienodas požiūris — Ekonominės veiklos nevykdantys Sąjungos piliečiai, kurie gyvena kitos valstybės narės teritorijoje — Valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos šiems asmenims neskiriamos specialios neįmokinės išmokos pinigais, jeigu jų teisė gyventi šalyje grindžiama tik SESV 20 straipsniu“

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą iš esmės klausiama, ar valstybė narė gali neskirti pragyvenimą užtikrinančių neįmokinių išmokų, kaip jos suprantamos pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ( 2 ), iš dalies pakeistą 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 988/2009 ( 3 ) (toliau – Reglamentas Nr. 883/2004), remtiniems kitų valstybių narių piliečiams, kad išvengtų dėl šių išmokų jai galinčios tekti nepagrįstos naštos, nors jas skiria savo piliečiams, kurių padėtis tokia pati.

Atsakydamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus prejudicinius klausimus Teisingumo Teismas dar kartą turės nagrinėti Reglamento Nr. 883/2004 santykį su 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančia Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančia Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB ( 4 ), ir sąvokas „specialios neįmokinės išmokos pinigais“, kuri numatyta Reglamente Nr. 883/2004, ir „socialinė parama“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2004/38.

Todėl nors prejudiciniai klausimai tiesiogiai nesusiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamų išmokų kvalifikavimu pagal šiuos du teisės aktus, man atrodo, kad Teisingumo Teismas, norėdamas pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, negalės to išvengti.

I – Teisinis pagrindas

A – Sąjungos teisė

1. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 1 straipsnyje „Žmogaus orumas“ nustatyta, kad „žmogaus orumas yra neliečiamas. Jį reikia gerbti ir saugoti.“

Chartijos 20 straipsnyje „Lygybė prieš įstatymą“ nustatyta, kad „prieš įstatymą visi lygūs“.

2. Reglamentas Nr. 883/2004

Reglamento Nr. 883/2004 16 ir 37 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„(16)

Nuostata, kad socialinės apsaugos teisės turi priklausyti nuo atitinkamo asmens gyvenamosios vietos, Bendrijoje iš principo neturi jokio pagrindo, tačiau tam tikrais atvejais, ypač kai kalbama apie su asmens ekonomine ir socialine padėtimi susijusias specialiąsias išmokas, į gyvenamąją vietą gali būti atsižvelgiama.

(37)

Kaip jau keletą kartų pažymėjo Teisingumo Teismas, [pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką] nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo socialinės apsaugos išmokų perkeliamumo principo, turi būti griežtai [siaurai] aiškinamos. Tai reiškia, kad jos gali būti taikomos tik nustatytas sąlygas tenkinančioms išmokoms. Darytina išvada, kad šio reglamento III antraštinės dalies 9 skyrius gali būti taikomas tik specialioms neįmokinėms išmokoms, išvardytoms šio reglamento X priede.“

Reglamento Nr. 883/2004 2 straipsnio 1 dalyje, kurioje reglamentuojamas šio reglamento taikymas asmenims, nustatyta:

„Šis reglamentas taikomas valstybės narės piliečiams, asmenims be pilietybės ir pabėgėliams, gyvenantiems vienoje iš valstybių narių, kuriems yra ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai, bei jų šeimos nariams ir maitintojo netekusiems asmenims.“

Reglamento Nr. 883/2004 materialinė taikymo sritis nurodyta 3 straipsnyje:

„1. Šis reglamentas taikomas visiems teisės aktams, kurie apima šias socialinės apsaugos sritis:

bedarbio išmokas,

2. Jei XI priede nenustatyta kitaip, šis reglamentas taikomas bendrosioms ir specialioms socialinės apsaugos sistemoms, nepaisant to, ar jos susijusios su įmokų mokėjimu, bei sistemoms, susijusioms su darbdavio ar laivo savininko įsipareigojimais.

3. Šis reglamentas taip pat taikomas specialioms neįmokinėms išmokoms pinigais, numatytoms 70 straipsnyje.

5. Šis reglamentas netaikomas:

socialinei paramai ir medicininei pagalbai ar,

paramai, kai valstybė narė prisiima atsakomybę už asmenims padarytą žalą ir suteikia kompensaciją, pavyzdžiui, kaip karo ar karinių veiksmų, ar jų pasekmių aukoms, nusikaltimų, nužudymo ar teroro aktų aukoms, nukentėjusiems dėl savo pareigas vykdančių valstybės narės agentų [pareigūnų] padarytos žalos, arba aukoms, kurios pateko į nepalankią padėtį dėl politinių ar religinių priežasčių ar dėl savo kilmė.“

Šio reglamento 4 straipsnyje „Vienodas požiūris“ nustatyta:

„Jeigu šiame reglamente nenumatyta kitaip, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus priklauso tos pačios išmokos ir prievolės, kaip ir tos valstybės piliečiams.“

10.

Reglamento Nr. 883/2004 III antraštinės dalies 9 skyrius skirtas „specialioms neįmokinėms išmokoms pinigais“. Jame yra vienintelis 70 straipsnis „Bendrosios nuostatos“, kuriame nustatyta:

„1. Šis straipsnis taikomas specialioms neįmokinėms išmokoms pinigais, mokamoms pagal teisės aktus, kurie dėl jų taikymo srities, tikslų ir (arba) teisių įgijimo sąlygų turi ir 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų socialinės apsaugos, ir socialinės paramos teisės aktų savybių.

2. Šiame skyriuje „specialios neįmokinės išmokos pinigais“ – išmokos, kurios:

yra skirtos teikti:

papildomą, pakaitinį arba pagalbinį draudimą nuo rizikos, kurią apima 3 straipsnio 1 dalyje nurodytoms [nurodytos] socialinės apsaugos sritys, ir garantuoja atitinkamiems asmenims minimalias pragyvenimo pajamas atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės ekonominę ir socialinę padėtį,

arba

ii)

tik specialią apsaugą neįgaliesiems, glaudžiai susijusią su minėto asmens socialine aplinka atitinkamoje valstybėje narėje,

finansuojamos tik iš privalomųjų mokesčių, skirtų padengti bendrąsias viešąsias išlaidas, o išmokų skyrimo ir skaičiavimo sąlygos nepriklauso nuo išmokos gavėjo įmokų. Tačiau išmokos, skiriamos kaip įmokinės išmokos priedas, vien dėl šios priežasties nelaikomos įmokinėmis,

yra išvardytos X priede.

3. 7 straipsnis ir kiti šios antraštinės dalies skyriai netaikomi išmokoms, nurodytoms šio straipsnio 2 dalyje.

4. 2 dalyje nurodytos išmokos mokamos tik toje valstybėje narėje, kurioje atitinkami asmenys gyvena, pagal jos teisės aktus. Tokias išmokas savo lėšomis moka gyvenamosios vietos įstaiga.“

11.

Reglamento Nr. 883/2004 X priedo, kuriame reglamentuojamos „specialios neįmokinės išmokos pinigais“, skiltyje „Vokietija“ patikslinama:

„

Išmokos, skirtos garantuoti lėšas pragyvenimui pagal pagrindinę nuostatą dėl darbo ieškančių asmenų [Minimalios išmokos darbo ieškantiems asmenims, skirtos garantuoti lėšas pragyvenimui], išskyrus atvejus, kai šių išmokų atžvilgiu įvykdomi tinkamumo reikalavimai gauti laikiną priedą po to, kai gauta bedarbio pašalpa (Socialinio kodekso II knygos 24 straipsnio 1 dalis).“

3. Direktyva 2004/38

12.

Direktyvos 2004/38 10, 16 ir 21 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

„(10)

Tačiau savo teisėmis gyventi besinaudojantys asmenys neturėtų tapti nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai per pradinį gyvenimo joje laikotarpį. Todėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisė gyventi šalyje ilgesnį kaip trijų mėnesių laikotarpį turėtų būti suteikiama taikant tam tikrus reikalavimus.

(16)

Tol, kol turintieji teisę gyventi šalyje netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, jie neturėtų būti išsiunčiami iš šalies. Todėl išsiuntimo iš šalies priemonė neturėtų būti automatinė socialinės paramos sistemos regreso teisės [kreipimosi dėl socialinės paramos] pasekmė. Priimančioji valstybė narė turėtų išnagrinėti, ar tai nėra laikini sunkumai, ir atsižvelgti į gyvenimo joje trukmę, asmenines aplinkybes ir suteiktos paramos dydį, kad nuspręstų, ar asmuo tapo nepagrįsta našta jos socialinės paramos sistemai ir tęstų jo išsiuntimo iš šalies procedūrą [, ir prireikus galėtų išsiųsti jį iš šalies]. Išsiuntimo iš šalies priemonė jokiu būdu neturėtų būti taikoma darbuotojams, savarankiškai dirbantiesiems ar ieškantiems darbo, kaip apibrėžta Teisingumo Teismo, išskyrus valstybinės politikos [viešosios tvarkos] ar visuomenės saugumo priežastis.

(21)

Tačiau priimančiajai valstybei narei paliekama teisė nuspręsti, ar ji suteiks socialinę paramą per pirmuosius tris gyvenimo joje mėnesius (ar ilgesnį laiką ieškantiesiems darbo) Sąjungos piliečiams, kurie nėra darbuotojai ar savarankiškai dirbantieji arba išlaiko tą statusą, ar jų šeimos nariams arba paramą studijoms, įskaitant profesinį parengimą, iki teisės nuolatos gyventi šalyje įgijimo.“

13.

6 straipsnio „Teisė gyventi šalyje iki trijų mėnesių“ 1 dalyje nustatyta:

„Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės teritorijoje iki trijų mėnesių trukmės laikotarpį, netaikant jokių reikalavimų ar formalumų, išskyrus reikalavimą turėti tapatybės kortelę arba pasą.“

14.

Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Visi Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės šalyje [kitoje valstybėje narėje] ilgiau kaip tris mėnesius, jei jie:

yra darbuotojai ar savarankiškai dirbantieji priimančiojoje valstybėje narėje, arba

turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, ir turi visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje,

“

15.

Direktyvos 2004/38 8 straipsnio „Sąjungos piliečiams taikomi administraciniai formalumai“ 4 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės negali nustatyti tam tikros sumos, kurią jos laiko „pakankamais ištekliais“, tačiau turi atsižvelgti į atitinkamo asmens asmeninę padėtį. Visais atvejais ši suma neturi būti didesnė už ribą, žemiau kurios priimančiosios valstybės narės piliečiams turi būti suteikiama socialinė parama arba, kai šis kriterijus netaikomas, didesnė už priimančiosios valstybės narės mokamą mažiausiąją socialinio draudimo išmoką.“

16.

Direktyvos 2004/38 14 straipsniu reglamentuojamas „teisės gyventi šalyje išlaikymas“. Pagal šią nuostatą:

„1. Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai turi 6 straipsnyje numatytą teisę gyventi šalyje tol, kol jie netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai.

3. Išsiuntimo iš šalies priemonė neturi būti Sąjungos piliečio ar jo šeimos nario pasinaudojimo priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistema automatinė pasekmė.

4. Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 bei 2 dalių ir nepažeidžiant VI skyriaus nuostatų, išsiuntimo iš šalies priemonė jokiu būdu negali būti taikoma prieš Sąjungos piliečius ar jų šeimos narius, jei:

Sąjungos piliečiai yra darbuotojai arba savarankiškai dirbantieji,

Sąjungos piliečiai atvyko į priimančiosios valstybės narės teritoriją ieškodami darbo. Tokiu atveju Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai negali būti išsiųsti iš šalies, tol, kol jie gali pateikti įrodymus, kad tebeieško darbo ir kad jie turi realių galimybių įsidarbinti.“

17.

Galiausiai 24 straipsnyje „Vienodas traktavimas [požiūris]“ nustatyta:

„1. Taikant tokias specialiąsias nuostatas, kurios aiškiai numatytos Sutartyje ir antriniuose [antrinės] teisės aktuose, visiems Sąjungos piliečiams, pagal šią direktyvą gyvenantiems priimančiosios valstybės narės teritorijoje, Sutarties taikymo srityje taikomas vienodas traktavimas [požiūris] kaip ir tos valstybės narės piliečiams. Ši teisė suteikiama ir šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir turi teisę gyventi šalyje arba nuolatinio gyvenimo šalyje teisę.

2. Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies, priimančioji valstybė narė neįpareigojama suteikti socialinės paramos teises [teisės] per pirmuosius tris gyvenimo šalyje mėnesius arba, kai taikytina, ilgesnį 14 straipsnio 4 dalies b punkte numatytą laikotarpį, ir neįpareigojama iki įgyjant nuolatinio gyvenimo šalyje teisę suteikti paramą studijoms, įskaitant profesinį parengimą, susidedančią iš studento stipendijų ar paskolų [teikiamą kaip studento stipendija ar paskola], asmenims, išskyrus darbuotojus, savarankiškai dirbančiuosius, tokį statusą išlaikančius asmenis ir jų šeimos narius.“

B – Vokietijos teisė

1. Socialinis kodeksas

18.

Socialinio kodekso (Sozialgesetzbuch Erstes Buch, toliau – SGB I) I knygos 19a straipsnio 1 dalyje nurodytos šios dviejų rūšių minimalios išmokos darbo ieškantiems asmenims:

„(1) Įgyvendinant teisę į minimalią darbo ieškančių asmenų apsaugą galima gauti:

išmokas, skirtas integruotis į darbo rinką,

išmokas, skirtas pragyvenimui užtikrinti.

“

19.

Socialinio kodekso II knygos (Sozialgesetzbuch Zweites Buch, toliau – SGB II) 1 straipsnio „Minimalios darbo ieškančių asmenų apsaugos paskirtis ir tikslas“ 1 ir 3 dalyse nustatyta:

„(1) Minimalia darbo ieškančių asmenų apsauga siekiama sudaryti galimybę asmenims, kurie šia apsauga naudojasi, gyventi žmogaus orumo nežeminančiomis sąlygomis.

(3) Minimali darbo ieškančių asmenų apsauga apima išmokas, kuriomis siekiama:

panaikinti arba sumažinti nepriteklių, pirmiausia integruojantis į darbo rinką,

užtikrinti pragyvenimą.“

20.

SGB II 7 straipsnyje „Gavėjai“ nustatyta:

„(1) Išmokos pagal šią knygą skiriamos asmenims, kurie:

yra sulaukę 15 metų amžiaus ir dar nėra pasiekę 7a straipsnyje nustatytos amžiaus ribos,

yra darbingi,

yra nepasiturintys,

nuolat gyvena Vokietijos Federacinėje Respublikoje (darbingi gavėjai). Išskyrus:

1. užsieniečius, kurie nėra darbuotojai ar savarankiškai dirbantys Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir kurie neturi teisės laisvai judėti pagal Įstatymo dėl laisvo Sąjungos piliečių judėjimo (Freizügigkeitsgesetz/EU, toliau – FreizügG/EU) 2 straipsnio 3 dalį, ir jų šeimos narius per pirmuosius tris jų gyvenimo šalyje mėnesius,

2. užsieniečius, kurių teisė gyventi šalyje grindžiama tik darbo paieškomis, ir jų šeimos narius,

Antro sakinio 1 punktas netaikomas užsieniečiams, kurie gyvena Vokietijos Federacinėje Respublikoje turėdami leidimą gyventi šalyje, išduotą pagal Įstatymo dėl teisės gyventi šalyje 2 skirsnio 5 skyrių. Nuostatos dėl teisės gyventi šalyje ir toliau taikomos.

“

21.

SGB II 8 straipsnyje, kuriame įtvirtinta sąvoka „darbingumas“, nustatyta:

„(1) Bet kuris asmuo, kuris nustatytą laikotarpį nėra nedarbingas dėl ligos ar negalios ir gali vykdyti profesinę veiklą bent tris valandas per dieną įprastomis darbo rinkos sąlygomis, yra tinkamas dirbti.

“

22.

SGB II 9 straipsnyje nurodyta:

„(1) Bet kuris asmuo, kurio pajamos ar turtas, į kuriuos reikia atsižvelgti, neužtikrina arba pakankamai neužtikrina jo pragyvenimo ir kuris negauna būtinos pagalbos iš kitų asmenų, visų pirma savo šeimos narių ar kitas socialines išmokas gaunančių asmenų, yra nepasiturintis.

“

23.

SGB II 20 straipsnyje įtvirtintos papildomos nuostatos dėl minimalių pragyvenimo poreikių, SGB II 21 straipsnyje – dėl papildomų poreikių, o SGB II 22 straipsnyje – dėl būsto ir jo šildymo poreikių. Galiausiai SGB II 28–30 straipsniuose reglamentuojama parama jaunimo švietimui ir įtraukčiai.

24.

Socialinio kodekso XII knygos (Sozialgesetzbuch Zwölftes Buch, toliau – SGB XII) 1 straipsnyje, susijusiame su socialine parama, nustatyta:

„Socialinės paramos paskirtis yra sudaryti galimybę jos gavėjams gyventi žmogaus orumo nežeminančiomis sąlygomis. “

25.

SGB XII 21 straipsnyje nustatyta:

„Pragyvenimą užtikrinančios išmokos nemokamos asmenims, kurie turi teisę į išmokas pagal II knygą kaip darbingi asmenys arba kaip šeimos nariai. “

26.

SGB XII 23 straipsnis „Socialinė parama užsieniečiams“ išdėstytas taip:

„(1) Pagal šią knygą užsieniečiams, kurie faktiškai gyvena šalies teritorijoje, turi būti teikiama pragyvenimą užtikrinanti parama, parama ligos, nėštumo ir motinystės atveju ir sveikatos priežiūrą užtikrinanti parama. Tai neturi įtakos ketvirto skyriaus nuostatoms. Kitais atvejais socialinė parama gali būti teikiama, jeigu ji, atsižvelgiant į individualias aplinkybes, yra reikalinga. Pirmame sakinyje nustatytas ribojimas netaikomas užsieniečiams, kurie turi nuolatinį leidimą gyventi šalyje [„Niederlassungserlaubnis“] arba laikiną leidimą gyventi šalyje [„befristeter Aufenthaltstitel“], tačiau siekia nuolat gyventi federacijos teritorijoje. Tai neturi įtakos nuostatoms, pagal kurias turi arba turėtų būti mokamos kitos socialinės paramos išmokos nei nurodytosios pirmame sakinyje.

(3) Užsieniečiai, kurie į šalies teritoriją atvyko siekdami gauti socialinę paramą arba kurie teisę gyventi šalyje įgyja vien tam, kad galėtų ieškoti darbo, kaip ir jų šeimos nariai, neturi teisės į socialinę paramą. Jeigu jie atvyko į šalies teritoriją gydytis ar palengvinti ligos eigos, parama sergantiems asmenims gali būti teikiama tik kai būtina neišvengiamai ir skubiai gelbėti žmogaus gyvybę arba gydyti sunkias ar užkrečiamąsias ligas.

(4) Būtina informuoti užsieniečius, kuriems teikiama socialinė parama, apie jiems taikytinas grįžimo į savo valstybę ir migracijos programas, atitinkamais atvejais būtina garantuoti, kad užsieniečiai pasinaudotų šiomis programomis.

“

2. FreizügG/EU

27.

FreizügG/EU taikymo sritis reglamentuojama šio įstatymo 1 straipsnyje:

„Šiuo įstatymu reglamentuojami kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečių (Sąjungos piliečių) ir jų šeimos narių atvykimo ir gyvenimo klausimai.“

28.

FreizügG/EU 2 straipsnyje, kiek tai susiję su teise atvykti į šalį ir joje gyventi, nustatyta:

„(1) Teisę laisvai judėti turintys Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai turi teisę atvykti į šalį ir gyventi joje šio įstatymo nustatyta tvarka.

(2) Teisę laisvai judėti pagal Sąjungos teisę turi:

Sąjungos piliečiai, kurie, siekdami įsidarbinti arba įgyti profesinį išsilavinimą, nori gyventi šalyje kaip darbuotojai.

profesinės veiklos nevykdantys Sąjungos piliečiai, atitinkantys 4 straipsnio reikalavimus,

šeimos nariai, atitinkantys 3 ir 4 straipsnių reikalavimus,

“

29.

FreizügG/EU 4 straipsnyje, kiek tai susiję su teisę laisvai judėti turinčiais profesinės veiklos nevykdančiais asmenimis, numatyta:

„2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisę turi profesinės veiklos nevykdantys Sąjungos piliečiai ir juos lydintys ar vykstantys kartu jų šeimos nariai ir partneriai, jei jie turi pakankamą sveikatos draudimą ir pakankamai pragyvenimo lėšų. Jei Sąjungos pilietis gyvena federacijos teritorijoje kaip studentas, minėtą teisę turi tik jo išlaikomi sutuoktinis ar partneris ir vaikai.“

II – Pagrindinės bylos aplinkybės

30.

E. Dano, gimusi 1989 m., ir jos sūnus Florin, gimęs 2009 m. liepos 2 d. Sarbriukene (Vokietija), yra Rumunijos piliečiai. Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nustatytomis aplinkybėmis, paskutinį kartą E. Dano į Vokietiją atvyko 2010 m. lapkričio 10 d.

31.

2011 m. liepos 19 d. Leipcigo miestas E. Dano išdavė Sąjungos piliečiams skirtą neterminuoto leidimo gyventi šalyje kortelę, kurioje kaip jos atvykimo į Vokietijos teritoriją data nurodyta 2011 m. birželio 27 d. Be to, 2013 m. sausio 28 d. Leipcigo miestas jai išdavė šios kortelės dublikatą.

32.

E. Dano ir jos sūnus nuo pat atvykimo gyvena Leipcige E. Dano sesers, kuri juos išlaiko, bute.

33.

E. Dano už savo sūnų Floriną kas mėnesį gauna 184 eurų dydžio išmoką vaikui („Kindergeld“), kurią moka Leipcigo šeimos išmokų kasa, veikianti Federalinės įdarbinimo agentūros vardu. Be to, Leipcigo socialinės paramos jaunimui ir vaikams tarnyba kas mėnesį moka 133 eurų dydžio avansinę išlaikymo išmoką už šį vaiką.

34.

E. Dano trejus metus lankė mokyklą Rumunijoje ir neturi jokio mokslo baigimo atestato. Ji supranta vokiečių kalbą ir geba bendrauti paprasta vokiečių kalba. Tačiau ji nemoka rašyti vokiškai ir tik iš dalies gali skaityti tekstus vokiečių kalba. Ji neturi profesinės kvalifikacijos ir iki šiol nei Vokietijoje, nei Rumunijoje nėra vykdžiusi jokios profesinės veiklos ( 5 ).

35.

E. Dano ir jos sūnus pateikė pirmą prašymą dėl išmokų skyrimo pagal SGB II. Jobcenter Leipzig, remdamasis SGB II 7 straipsnio 1 dalies antro sakinio 2 punktu, 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimu jį atmetė. Pareiškėjai pagrindinėje byloje neginčijo šio sprendimo ir jis įsiteisėjo.

36.

2012 m. sausio 25 d. minėti pareiškėjai pateikė naują prašymą. Jobcenter Leipzig2012 m. vasario 23 d. sprendimu atmetus šį antrą prašymą, pareiškėjai šį sprendimą apskundė. Jų skundas buvo grindžiamas SESV 18 bei 45 straipsniais ir Sprendimu Vatsouras ir Koupatantze ( 6 ). Tačiau 2012 m. birželio 1 d. sprendimu šis skundas buvo atmestas.

37.

Būtent dėl šio sprendimo pareiškėjai pagrindinėje byloje 2012 m. liepos 1 d. pateikė skundą Sozialgericht Leipzig (Leipcigo (Vokietija) socialinių bylų teismas). Šiuo skundu jie vėl prašo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 25 d. skirti pagal SGB II minimalias išmokas darbo ieškantiems asmenims, t. y. pragyvenimą užtikrinančią išmoką, socialinę pašalpą ir priemoką už būsto ir šildymo išlaidas (toliau – minimalios išmokos).

III – Prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir procesas Teisingumo Teisme

38.

Sozialgericht Leipzig mano, kad pagal SGB II 7 straipsnio 1 dalies antro sakinio 2 punktą ir SGB XII 23 straipsnio 3 dalį pareiškėjai pagrindinėje byloje neturi teisės į minimalias išmokas. Vis dėlto šis teismas klausia, ar pagal Sąjungos teisės nuostatas, visų pirma Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnį, SESV 18 straipsnyje įtvirtintą bendrąjį nediskriminavimo principą ir SESV 20 straipsnyje įtvirtintą bendrąją teisę gyventi šalyje, nedraudžiamos minėtos Vokietijos teisės nuostatos.

39.

Todėl 2013 m. birželio 3 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2013 m. birželio 19 d., Sozialgericht Leipzig nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir, vadovaudamasis SESV 267 straipsniu, pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar į Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnio taikymo asmenims sritį patenka asmenys, kurie prašo skirti ne socialinio draudimo išmoką arba išmoką šeimai, kaip tai suprantama pagal [šio] reglamento 3 straipsnio 1 dalį, o specialią neįmokinę išmoką, kaip ji suprantama pagal [minėto] reglamento 3 straipsnio 3 dalį ir 70 straipsnį?

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsniu draudžiama valstybėms visiškai arba iš dalies nesuteikti remtiniems Sąjungos piliečiams teisės gauti pragyvenimą užtikrinančias socialines neįmokines išmokas, kaip jos suprantamos pagal [šio] reglamento 70 straipsnį, skiriamas tokioje pačioje padėtyje esantiems savo šalies piliečiams, siekiant, kad tokiomis išmokomis nebūtų nepagrįstai naudojamasi?

Jei į pirmąjį ar antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar SESV 18 straipsniu ir (arba) SESV 20 straipsnio 2 dalies a punktu, siejamu su SESV 20 straipsnio 2 dalies [antra pastraipa], ir Direktyvos 2004/38 24 straipsnio 2 dalimi draudžiama valstybėms narėms visiškai arba iš dalies nesuteikti remtiniems Sąjungos piliečiams teisės gauti pragyvenimą užtikrinančias socialines neįmokines išmokas, kaip jos suprantamos pagal [minėto] reglamento 70 straipsnį, skiriamas tokioje pačioje padėtyje esantiems savo šalies piliečiams, siekiant, kad tokiomis išmokomis nebūtų nepagrįstai naudojamasi?

Jei į [pirmesnius] klausimus būtų atsakyta, kad dalinis teisės gauti pragyvenimą užtikrinančias išmokas nesuteikimas atitinka Sąjungos teisę, ar, Sąjungos piliečiams nedidelio reikalingumo atvejais skiriant neįmokines pragyvenimą užtikrinančias išmokas, galima suteikti tik grįžimui į kilmės valstybę reikiamas lėšas, ar pagal [Chartijos] [1], 20 ir 51 straipsnius reikalaujama skirti papildomas išmokas, sudarančias galimybę nuolat gyventi šalyje?“

40.

Rašytines pastabas pateikė Vokietijos ir Austrijos vyriausybės (tik dėl antrojo klausimo), Airija, Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Europos Komisija.

41.

Be to, jos visos pateikė žodines pastabas per 2014 m. kovo 18 d. vykusį teismo posėdį. Pareiškėjų pagrindinėje byloje, Danijos ir Prancūzijos vyriausybių atstovai, kurie nepateikė rašytinių pastabų, taip pat turėjo galimybę per šį posėdį pateikti savo argumentus.

IV – Analizė

A – Minimalių išmokų pobūdis pagal Reglamentą Nr. 883/2004 ir Direktyvą 2004/38

42.

Kaip minėjau įžanginėse pastabose, prejudiciniai klausimai tiesiogiai nesusiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamų minimalių išmokų kvalifikavimu pagal Reglamentą Nr. 883/2004 ir Direktyvą 2004/38. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia dėl Vokietijoje nustatytos tvarkos galiojimo atsižvelgiant visų pirma į šio reglamento 4 straipsnyje įtvirtintą vienodo požiūrio principą ir minėtos direktyvos 24 straipsnio 2 dalyje reikalaujamą pakankamų išteklių kriterijų. Kadangi šių dviejų normų taikymo sritis priklauso nuo nagrinėjamų priemonių pobūdžio, man atrodo, kad Teisingumo Teismas, norėdamas pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, šio kvalifikavimo negalės išvengti.

43.

Taigi pirmiausia nustatysiu minimalių išmokų, kurias prašo skirti pareiškėjai pagrindinėje byloje ir dėl kurių neskyrimo pagrindų buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, pobūdį.

1. Specialios neįmokinės išmokos pinigais pagal Reglamentą Nr. 883/2004

a) Teorinė sąvoka

44.

Specialių neįmokinių išmokų pinigais sąvoka Sąjungos teisėje buvo įtvirtinta 1992 m. balandžio 30 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1247/92, iš dalies keičiančiu Reglamentą (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje ( 7 ), ir tai buvo padaryta siekiant atsižvelgti į Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią nacionalinės teisės aktais nustatytas tam tikras išmokas galima priskirti ir socialinės apsaugos, ir socialinės paramos kategorijoms ( 8 ).

45.

Taigi ši Teisingumo Teismo praktikoje suformuluota sąvoka nėra nauja ir jos apibrėžtis jau nusistovėjusi. Speciali neįmokinė išmoka pinigais apibrėžiama pagal jos tikslus. Ji turi, pirma, pakeisti arba papildyti socialinės apsaugos išmoką ir kartu visiškai nuo jos skirtis, antra, būti socialiai bei ekonomiškai pagrįsto socialinės paramos pobūdžio ir, trečia, būti nustatyta pagal teisės aktuose įtvirtintus objektyvius kriterijus ( 9 ). Be to, ji, ketvirta, turi būti neįmokinio pobūdžio ta prasme, kad nagrinėjama išmoka turi būti tiesiogiai ar netiesiogiai užtikrinta ne socialinio draudimo įmokomis, o valstybės ištekliais ( 10 ), ir, penkta, pagal Reglamento Nr. 883/2004 70 straipsnio 2 dalies c punktą ji turi būti nurodyta šio reglamento X priede.

46.

Šią apibrėžtį reikia palyginti su principu, kurį Teisingumo Teismas nustatė remdamasis 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeistu ir atnaujintu 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 3), ir pagal kurį „Reglamento Nr. 1408/71 10a straipsnyje numatytos nuo galimybės perkelti socialinės apsaugos išmokas leidžiančios nukrypti nuostatos turi būti aiškinamos siaurai. [Todėl tai reiškia, kad š]i nuostata gali būti taikoma tik išmokoms, atitinkančioms to paties reglamento 4 straipsnio 2a dalyje nustatytas sąlygas, t. y. išmokoms, kurios tuo pačiu metu yra specialios ir neįmokinės ir kurios paminėtos šio reglamento IIa priede.“ ( 11 )

47.

Atitinkamos Reglamento Nr. 883/2004 nuostatos, būtent jo 3 straipsnio 3 dalis, 70 straipsnis ir X priedas, nėra tokios, kad galėtų pakeisti šį vertinimą ( 12 ).

48.

Todėl, kaip savo išvados, pateiktos byloje Brey, 8 išnašoje visiškai teisingai apibendrino generalinis advokatas N. Wahl, „tokia [speciali neįmokinė] išmoka [pinigais] turi būti mokama kaip parama, susijusi su viena iš [Reglamento Nr. 883/2004] 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų sričių. Ji turi garantuoti gavėjui minimalias pragyvenimo pajamas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės ekonominę ir socialinę padėtį. Be to, ji turi būti finansuojama iš bendrųjų mokesčių, o ne iš gavėjų sumokėtų įmokų. Galiausiai ji turi būti nurodyta minėto reglamento X priede “ ( 13 ).

b) Minimalios išmokos pagal SGB II

49.

E. Dano pragyvenimą užtikrinančios išmokos, taip pat už jos sūnų mokamos socialinės pašalpos ir priemoka už būsto ir šildymo išlaidas yra SGB II numatytos minimalios išmokos.

50.

Visos šalys pripažįsta, kad jos yra specialios neįmokinės išmokos pinigais, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 883/2004.

51.

Iš tiesų, grįžtant prie šios išvados 45 punkte išdėstytų penkių sąlygų, šios išmokos yra nurodytos Reglamento Nr. 883/2004 X priede (penktoji sąlyga). Jos yra neįmokinio pobūdžio (ketvirtoji sąlyga) ( 14 ) ir iš SGB II 7 straipsnio (gavėjo nustatymas), 8 straipsnio (darbingumo apibrėžtis), 9 straipsnio (nepritekliaus apibrėžtis) ir 1 straipsnio 1 ir 3 dalių (minimalios apsaugos paskirtis ir tikslas) matyti, kad