PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2009 m. vasario 10 d. ( *1 )

„Valstybės pagalba — Sprendimas nereikšti prieštaravimų — Ieškinys dėl panaikinimo — Teisė pareikšti ieškinį — Priimtinumas — Rimti sunkumai“

Byloje T-388/03

Deutsche Post AG, įsteigta Bonoje (Vokietija),

DHL International, įsteigta Diegem (Belgija),

atstovaujamos advokatų J. Sedemund ir T. Lübbig,

ieškovės,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą V. Kreuschitz ir M. Niejahr,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2003 m. liepos 23 d. Komisijos sprendimą C(2003) 2508 (galutinis), atlikus EB 88 straipsnio 3 dalyje numatytą išankstinę tyrimo procedūrą nereikšti prieštaravimų dėl įvairių priemonių, kurių Belgijos valdžios institucijos ėmėsi La Poste SA, Belgijos valstybinės pašto įmonės, naudai,

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová, teisėjai K. Jürimäe ir S. Soldevila Fragoso (pranešėjas),

posėdžio sekretorė K. Andová, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2008 m. gegužės 14 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

Ginčo aplinkybės

1

La Poste SA yra valstybės įmonė, įpareigota teikti universaliąsias pašto paslaugas Belgijoje. Liberalizavus pašto paslaugų rinką, La Poste nuo 1992 m. spalio 1 d. pakeitė Régie des Postes (Pašto tarnybą), kuri buvo tiesiogiai pavaldi Belgijos pašto ministerijai. Šiuo metu La Poste yra savarankiška valstybės įmonė, kurios 100% priklauso Belgijos valstybei.

2

La Poste pavestos teikti viešosios paslaugos, jų tarifai, elgesio su vartotojais taisyklės ir subsidijos yra nustatytos įstatymu ir detalizuojamos su valstybe sudarytoje valdymo sutartyje. Nuo 1992 m. valstybė su La Poste sudarė keturias tokias sutartis.

3

Be universaliųjų pašto paslaugų teikėjo funkcijų, La Poste yra patikėta atlikti daug kitų viešojo intereso užduočių, pavyzdžiui, visiems prieinamos pagrindinės banko paslaugos, spaudos platinimas mažesniais tarifais, rinkimų spaudinių platinimas, pensijų išmokėjimas namuose, žvejybos leidimų pardavimas ir administracinių baudų rinkimas. Valdymo sutartyje, be kita ko, nustatomos dėl papildomų bendros ekonominės svarbos paslaugų (toliau – BESP) teikimo susidarančių grynųjų sąnaudų kompensavimo taisyklės.

4

La Poste 84% pajamų gauna iš universaliųjų pašto paslaugų sektoriaus. Skubių siuntų sektorius sudaro 4% jos apyvartos, ir ji šiame sektoriuje užima 18% rinkos.

5

Ieškovės Deutsche Post AG ir jos dukterinė įmonė Belgijoje DHL International (toliau kartu vadinamos „Deutsche Post grupe“) veikia pašto paslaugų sektoriuje ir ypač skubių siuntų paslaugų sektoriuje. Deutsche Post grupė užima apie 35–45% procentus Belgijos skubių siuntų paslaugų rinkos.

Išankstinio tyrimo procedūra

6

1999 m. Belgijos valstybė priėmė principinį sprendimą dėl finansinio įnašo į La Poste su sąlyga, kad bus parengtas ir įmonės valdymo organų patvirtintas įmonės verslo planas, kuris būtų koordinuojamas su socialiniu planu. 2002 m. birželio 28 d. patvirtintame verslo plane, kuriuo siekiama padidinti įmonės produktyvumą ir pelningumą, pagerinti siūlomų paslaugų kokybę ir vystyti naujas veiklos rūšis, buvo numatytos didelės investicijos.

7

2002 m. spalio 8 d. Belgijos vyriausybė pritarė La Poste kapitalo padidinimui 297,5 milijono eurų. Šis kapitalo padidinimas turėjo vykti pasirašant naujai išleidžiamas akcijas, kurios suteiktų tokias pačias teises kaip ir išleistosios anksčiau.

8

2002 m. gruodžio 3 d. Belgijos Karalystė pagal EB 88 straipsnio 3 dalį pranešė Komisijai apie planus padidinti La Poste kapitalą 297,5 milijono eurų. , ir įvyko trys Komisijos ir Belgijos valdžios institucijų susitikimai, jos taip pat intensyviai susirašinėjo.

9

Iš 2003 m. liepos 1 d. Belgijos telekomunikacijų ministerijos pranešimo ir Belgijos dienraščio Le Soir straipsnio sužinojusios apie pradėtą tyrimą, ieškovės faksimile, užregistruota , pateikė Komisijai prašymą pateikti informaciją apie procedūros eigą, kad prireikus galėtų joje dalyvauti pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB (88) straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339) 20 straipsnį.

10

2003 m. liepos 23 d. Sprendimu Komisija, atlikusi EB 88 straipsnio 3 dalyje numatytą išankstinę tyrimo procedūrą, nusprendė nereikšti prieštaravimų (Sprendimas C(2003) 2508 (galutinis), toliau – ginčijamas sprendimas), nes priemonė, apie kurią pranešta, nėra valstybės pagalba.

Ginčijamas sprendimas

11

Ginčijamame sprendime Komisija išdėsto Belgijos valdžios institucijų argumentus dėl jų planuojamo La Poste kapitalo padidinimo. Belgijos valdžios institucijos teigia, kad jos užėmė privataus investuotojo, veikiančio rinkos ekonomikos sąlygomis, poziciją. Įnašas į kapitalą yra viena iš įmonės produktyvumo didinimo plano priemonių, atsižvelgiant į pašto rinkos atvėrimą, ir skirtas padidinti jos nuosavas lėšas, tikintis investicijų grąžos. Ji mano, kad vykdydama naujas veiklos rūšis įmonė turi realių galimybių augti.

12

Be to, Belgijos valdžios institucijos mano, kad nuo 1992 m. La Poste turėjo finansuoti tam tikras savo BESP (pašto veikla, banko paslaugos asmenims, kurie neturi banko sąskaitos) ir valstybės įnašai tik iš dalies padengė šias papildomas išlaidas. Tai, kad keturi penktadaliai La Poste darbuotojų buvo statutiniai pareigūnai, taip pat lėmė dideles papildomas išlaidas (pensijų mokėjimas nuo 1992 iki 1997 m. vietoj įnašų), kaip ir darbuotojų išleidimas į pensiją pirma laiko.

13

Teisiškai vertindama praneštą priemonę Komisija vadovavosi išvada, kad kiekviena iš valdymo sutarčių valstybė La Poste pavedė atlikti konkrečių bendros ekonominės svarbos užduočių, atitinkančių jos teikiamas viešąsias paslaugas. Ji nurodo, kad pagal teismo praktiką, jei La Poste gaunamos kompensacijos neviršija jos teikiamų BESP grynųjų sąnaudų, tokios priemonės nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme. Tačiau net ir tuo atveju, jei šios kompensacijos būtų valstybės pagalba, jos vis vien būtų suderinamos su bendrąja rinka pagal EB 86 straipsnio 2 dalį.

14

Prieš vertindama praneštą priemonę, Komisija ginčijamame sprendime įsitikino, kad nuo tapimo savarankiška valstybės įmone, La Poste nebuvo taikoma priemonių, kurios gali būti laikomos su bendrąja rinka nesuderinama valstybės pagalba EB 87 straipsnio prasme. Atlikdama šį vertinimą ji nustatė šešias priemones – atleidimą nuo bendrovių mokesčio, 1997 m. atliktą 100 milijonų eurų dydžio atidėjimo pensijoms panaikinimą, galimybę gauti valstybės garantiją paimtoms paskoloms, atleidimą nuo nekilnojamojo turto mokesčio už viešosioms paslaugoms teikti naudojamas patalpas, per didelę kompensaciją už pagal pirmąją valdymo sutartį (1992–1997 m.) teiktas bendros svarbos finansines paslaugas ir du nepraneštus 1997 m. atliktus įstatinio kapitalo padidinimus, kurių bendra suma sudarė 62 milijonus eurų. Be to, Komisija nustatė, kad gaunamos kompensacijos buvo mažesnės nei grynosios su BESP teikimu susijusios sąnaudos.

15

Komisija manė, kad ji iš pradžių turėjo įvertinti šias šešias priemones, nes nuo jų priklausė praneštojo kapitalo padidinimo teisėtumas.

1 priemonė: atleidimas nuo bendrovių mokesčio

16

Kadangi Komisija konstatavo, kad per 1992–2002 m. La Poste patyrė 238,4 milijono eurų bendrąjį gryną nuostolį, ji mano, kad šiuo laikotarpiu ši priemonė negali būti laikoma valstybės pagalba, nes nebuvo jokio valstybės lėšų perdavimo.

2 priemonė: 1997 m. panaikintas atidėjimas pensijoms

17

Komisija konstatavo, kad 100 milijonų eurų dydžio atidėjimas buvo suformuotas 1992 m. reorganizuojant La Poste į savarankišką valstybės įmonę siekiant užtikrinti dalį nuo 1972 m. iki 1992 m. darbuotojų įgytų teisių į pensiją. Už tai La Poste buvo perduoti tie pastatai, kurie buvo būtini viešosioms paslaugoms teikti ir kurių dėl to nebuvo galima perleisti. 1997 m. pagal statutą dirbusių paštininkų pensijų tvarką suvienodinus su bendrąja tvarka, šis atidėjimas, kuriuo niekada nebuvo pasinaudota, buvo perkeltas į pelno rezervą. Komisija manė, kad rezervo panaikinimas nedavė La Poste jokios naudos, ir nusprendė, kad ši priemonė nėra valstybės pagalba.

3 priemonė: galimybė gauti valstybės garantiją paimtoms paskoloms

18

Komisija konstatavo, kad La Poste išsaugojo Régie des Postes turėtą galimybę imdama paskolą prašyti valstybės garantijos ir už pasinaudojimą šia galimybe mokėti iždui 0,25% metinių palūkanų. Kadangi La Poste nuo 1992 m. niekada nepasinaudojo šia galimybe, Komisija nusprendė, kad ši priemonė nėra valstybės pagalba.

4 priemonė: atleidimas nuo nekilnojamojo turto mokesčio už viešosioms paslaugoms teikti naudojamas patalpas

19

Komisija nurodė, kad La Poste buvo atleista nuo nekilnojamojo turto mokesčio už jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, kuris naudojamas viešosioms paslaugoms teikti. Ji manė, kad atleidimas nuo nekilnojamojo turto mokesčio, kuris a priori suteikia finansinės naudos, gali būti valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

5 priemonė: per didelė kompensacija už pagal pirmąją valdymo sutartį (1992–1997 m.) teiktas bendros svarbos finansines paslaugas

20

Komisija nusprendė, kad iš atskiros 1992–1997 m. finansinės ataskaitos matyti, kad valstybė La Poste sumokėjo per didelę kompensaciją už bendros svarbos finansines paslaugas, ir ši per didelė kompensacija galėjo būti valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

6 priemonė: 1997 m. atlikti įstatinio kapitalo padidinimai, apie kuriuos nebuvo pranešta ir kurių bendra suma sudarė 62 milijonus eurų

21

Komisija nurodė, kad 1997 m. kovo ir gruodžio mėnesiais atlikti du įstatinio kapitalo padidinimai, skirti nepakankamo kompensavimo už BESP problemai išspręsti, galėjo būti valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

22

Toliau Komisija išnagrinėjo tas priemones, kurios galėjo būti valstybės pagalba (4–6 priemonės), pagal EB 86 straipsnio 2 dalį. Palyginusi šiomis trimis priemonėmis suteiktos bendros kompensacijos sumą ir savo pačios nustatytą BESP finansavimo trūkumą, Komisija padarė išvadą, kad dėl BESP teikimo susidarančios papildomos grynosios sąnaudos nebuvo visiškai kompensuotos ir todėl šios trys aptariamos priemonės nėra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

23

Komisija taip pat manė, kad kadangi nekompensuotų dėl BESP teikimo susidarančių papildomų grynųjų sąnaudų suma už 1992–2002 metus buvo didesnė už kapitalo, apie kurį buvo pranešta, padidinimo sumą, pastarasis nebuvo valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, nes nesuteikė La Poste pranašumo. Todėl Komisija nusprendė nereikšti prieštaravimų dėl šios priemonės.

Procesas ir šalių reikalavimai

24

2003 m. lapkričio 27 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovės pareiškė šį ieškinį.

25

2004 m. vasario 18 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu atskiruoju aktu Komisija pateikė prieštaravimą dėl priimtinumo pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį.

26

2004 m. balandžio 14 d. šalys pateikė savo pastabas dėl šio prieštaravimo dėl priimtinumo.

27

2004 m. gruodžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo nutartimi prašymą pripažinti ieškinį nepriimtinu buvo nuspręsta svarstyti nagrinėjant bylą iš esmės.

28

Ieškovės Pirmosios instancijos teismo prašo:

—

panaikinti ginčijamą sprendimą,

—

priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

29

Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

—

atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

—

jei pirmasis reikalavimas nebūtų patenkintas, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

—

priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

Dėl teisės

Dėl priimtinumo

30

Komisijos prieštaravimas dėl priimtinumo grindžiamas teisės pareikšti ieškinį ir suinteresuotumo pareikšti ieškinį neturėjimu.

Dėl teisės pareikšti ieškinį

— Šalių argumentai

31

Komisija teigia, kad ieškinys yra nepriimtinas, nes ieškovės nėra konkrečiai susijusios EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme.

32

Pirma, Komisija argumentuose, kurie buvo pateikti prieš priimant 2005 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą byloje Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum (C-78/03 P, Rink. p. I-10737), nurodo, kad teismo praktikoje nustatytas reikalavimas, jog tam, kad pagalbos gavėjo konkurento pateiktas ieškinys dėl sprendimo nereikšti prieštaravimų, priimto po EB 88 straipsnio 3 dalyje numatytos išankstinės tyrimo procedūros, būtų priimtinas, reikia, kad ši pagalbos priemonė darytų didelę įtaką šio konkurento padėčiai aptariamoje rinkoje ( Sprendimo Cook prieš Komisiją, C-198/91, Rink. p. I-2487, 20–26 punktai ir Sprendimo Matra prieš Komisiją, C-225/91, Rink. p. I-3203, 19 punktas).

33

Antra, Komisija mano, kad net jei ginčijamas sprendimas kažkokiu būdu daro įtaką ieškovėms, tai vis tiek jis nėra su jomis konkrečiai susijęs EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos ir 1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Plaumann prieš Komisiją (25/62, Rink. p. 197) prasme, nes joms ginčijamu sprendimu daroma įtaka nėra didesnė nei įtaka bet kokiai kitai įmonei, kuri su pagalbos gavėja konkuruoja vienoje iš rinkų, kurioje pastaroji veikia.

34

Komisija teigia, kad atsakovių argumentas, grindžiamas ginčijamo sprendimo 27 ir 28 punktais, dėl tiesioginės Deutsche Post grupės ir La Poste konkurencijos yra nesvarbus, nes ši aplinkybė nurodoma ginčijamo sprendimo aprašomojoje dalyje ir neturi jokios teisinės reikšmės. Komisija teigia, kad pagalba, kuriai pritarta, visiškai nesusijusi su ginčijamo sprendimo 27 dalyje paminėtomis veiklos rūšimis, kurios La Poste buvo menkai svarbios.

35

Galiausiai per posėdį Komisija nurodė, kad pagal naujausią Teisingumo Teismo praktiką (minėto sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum, 32 punktą ir 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimą Stadtwerke Schwäbisch Hall ir kt. prieš Komisiją, C-176/06 P, nepaskelbta Rinkinyje) ieškinys yra nepriimtinas dėl to, kad ieškovės jų procedūrinių garantijų pažeidimą nurodė labai bendrai ir kad savo reikalavimuose jos prašo panaikinti ginčijamą sprendimą, o ne pradėti formalų tyrimą. Ji mano, jog tam, kad ieškinys būtų priimtinas, ieškovės privalėjo įrodyti, kad ginčijamas sprendimas joms turėjo didelės įtakos.

36

Ieškovės nurodo, kad, pirma, teismo praktikoje pagalbos gavėjos konkurentams pripažįstama teisė ginčyti Komisijos sprendimą atlikus EB 88 straipsnio 3 dalyje numatytą išankstinę tyrimo procedūrą, kad priemonė suderinama su bendrąja rinka (minėto sprendimo Cook prieš Komisiją 32 punktas ir 20–24 punktai, Matra prieš Komisiją 32 punktas ir 15–20 punktai 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C-367/95 P, Rink. p. I-1719, 45 punktas). Pagal šią teismo praktiką administracine procedūra suinteresuotoms įmonėms suteikiama teisė pareikšti ieškinį, jei Komisija užbaigia išankstinę tyrimo procedūrą ir nepradeda EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytos formalaus tyrimo procedūros, nes jei nebūtų suteikta ši teisė pareikšti ieškinį, tai šios įmonės negalėtų pasinaudoti formalaus tyrimo procedūroje numatytomis procesinėmis garantijomis (minėto sprendimo Cook prieš Komisiją 32 ir 24 punktai, minėto sprendimo Matra prieš Komisiją 32 ir 17 punktai ir minėto sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 40 punktas).

37

Ieškovės primena, kad dar prieš priimant ginčijamą sprendimą, 2003 m. liepos 22 d. jos paprašė Komisijos jas laikyti suinteresuotosiomis šalimis Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio h papunkčio ir 20 straipsnio prasme, o Komisija priimdama ginčijamą sprendimą neatsižvelgė į šį jų reikalavimą ir taip atėmė iš jų galimybę pasinaudoti procesinėmis teisėmis.

38

Ieškovės taip pat nurodo, kad priemonės, kurios ginčijamu sprendimu buvo paskelbtos suderinamos su bendrąja rinka, iškraipo konkurenciją ir yra joms nepalankios, nes jos yra tiesioginės La Poste konkurentės Belgijos rinkoje, visų pirma skubių siuntų pristatymo sektoriuje. Grįsdamos šį argumentą jos nurodo, kad prieš šio sprendimo priėmimą ėjusiais finansiniais metais bendros Deutsche Post grupės pajamos Belgijoje buvo 124,8 milijono eurų, ginčijamame sprendime Komisija aiškiai mini Deutsche Post grupės ir La Poste tiesioginę konkurenciją ir tai, kad šioms įmonėms tenka 35–45% Belgijos skubių siuntų ir dokumentų pristatymo rinkos (2002 m. spalio 21 d. Komisijos sprendimas, kuriuo koncentracija pripažįstama suderinama su bendrąja rinka (byla N IV/M.2908 – Deutsche Post /DHL (II), 23 punktas), nors La Poste šiame sektoriuje užėmė tik 18% rinkos, o Belgijos liberalizuotoje pašto siuntų rinkoje veikia tik pagrindinių tarptautinių įmonių, t. y. DHL/DPAG, UPS, TPG/TNT ir FedEx, grupė (minėto sprendimo Deutsche Post/DHL 26 punktas).

— Pirmosios instancijos teismo vertinimas

39

Remiantis EB 230 straipsnio ketvirtąja pastraipa, fizinis ar juridinis asmuo gali pateikti ieškinį dėl kitam asmeniui skirto sprendimo, tik jei šis sprendimas yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.

40

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką kiti subjektai nei tie, kuriems sprendimas yra skirtas, gali remtis tuo, kad sprendimas konkrečiai su jais susijęs tik tuomet, jei šis sprendimas juos paveikia dėl jų ypatingų savybių arba faktinių aplinkybių, kurios juos išskiria iš kitų asmenų ir todėl juos individualizuoja taip pat kaip ir asmenį, kuriam šis sprendimas yra skirtas (be kita ko, žr. minėtą sprendimo Plaumann prieš Komisiją p. 223 ir minėto sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 33 punktą).

41

Kalbant apie Komisijos sprendimą valstybės pagalbos srityje, primintina, kad vykdant EB 88 straipsnyje įtvirtintą valstybės pagalbos kontrolės procedūrą turi būti išskirta, pirma, šio straipsnio 3 dalyje numatyta pirminė pagalbos patikrinimo stadija, kurios tikslas yra tik leisti Komisijai susidaryti pirmąją nuomonę apie dalinį ar visišką nagrinėjamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, ir, antra, tyrimo stadija, numatyta to paties straipsnio 2 dalyje. Tik vykstant šiai procedūrai, skirtai sudaryti Komisijai galimybę gauti išsamią informaciją apie visus bylos duomenis, EB sutartis numato Komisijos pareigą pareikalauti suinteresuotųjų asmenų pateikti savo pastabas (minėto sprendimo Cook prieš Komisiją 22 punktas, minėto sprendimo Matra prieš Komisiją 16 punktas, minėto sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 38 punktas ir minėto sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 34 punktas).

42

Kai, nepradėdama EB 88 straipsnio 2 dalyje numatyto formalaus tyrimo, Komisija šio straipsnio 3 dalies pagrindu priimtu sprendimu pripažįsta, kad pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, šių procesinių garantijų turėtojai gali jomis pasinaudoti, tik jei turi teisę apskųsti šį sprendimą Bendrijos teisme (minėto sprendimo Cook prieš Komisiją 23 punktas, minėto sprendimo Matra prieš Komisiją 17 punktas, minėto sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 40 punktas ir minėto sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 45 punktas). Todėl suinteresuotojo asmens EB 88 straipsnio 2 dalies prasme pareikštas ieškinys dėl tokio sprendimo panaikinimo yra priimtinas, jei ieškovas pareikšdamas šį ieškinį bando apsaugoti pastarąja nuostata jam suteiktas procesines teises (minėto sprendimo Cook prieš Komisiją 23–26 punktai, minėto sprendimo Matra prieš Komisiją 17–20 punktai ir minėto sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 35 punktas).

43

Suinteresuotieji asmenys EB 88 straipsnio 2 dalies prasme, kurie pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą gali pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, yra asmenys, įmonės ar asociacijos, kurių interesai galėjo būti paveikti suteikus pagalbą, tai ypač taikoma su pagalbos gavėjais konkuruojančioms įmonėms ir profesinėms organizacijoms (minėto sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 41 punktas ir minėto sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 36 punktas).

44

Tačiau jei ieškovas ginčija paties pagalbą įvertinančio sprendimo pagrįstumą, tik to fakto, kad jis gali būti laikomas suinteresuotuoju asmeniu EB 88 straipsnio 2 dalies prasme, nepakanka ieškiniui pripažinti priimtinu. Jis turi įrodyti, kad turi ypatingą statusą teismo praktikos, prasidėjusios minėtu sprendimu Plaumann prasme. Taip, be kita ko, būtų, jei ieškovo padėtis rinkoje būtų smarkiai paveikta dėl pagalbos, kuri nagrinėjama tokiame sprendime (minėto sprendimo Komisija prieš Aktionsgemeinschaft Recht und Eigentum 37 punktas).

45

Šioje byloje ieškovės grįsdamos ieškinį nurodo septynis ieškinio pagrindus. Pirmasis ieškinio pagrindas grindžiamas teisių į gynybą pažeidimu, kai Komisija joms pateikė tik nekonfidencialią ginčijamo sprendimo versiją, kurioje, laikantis verslo paslapčių apsaugos principo, dauguma skaičių buvo užtušuoti. Antrasis pagrindas grindžiamas EB 88 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimu, kai Komisija nusprendė nepradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytos procedūros, nors vertindama valstybės pagalbos atitikimą bendrajai rinkai ji susidūrė su rimtais sunkumais. Trečiuoju, ketvirtuoju ir penktuoju ieškinio pagrindais ieškovės teigia, kad Komisijos atlikta priemonių, kuriomis La Poste atleista nuo bendrovių mokesčių, panaikintas atidėjimas ir numatoma galimybė pasinaudoti valstybės garantija paskoloms, analizė buvo nepakankama ar neišsami, jos ginčija tai, kad šios priemonės nebuvo pripažintos valstybės pagalba. Grįsdamos savo šeštąjį ieškinio pagrindą ieškovės ginčija Komisijos atlikto per mažo ir per didelio papildomų BESP teikimo sąnaudų kompensavimo balansą. Galiausiai grįsdamos savo septintąjį ieškinio pagrindą ieškovės teigia, kad pažeisdama 2003 m. liepos 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Altmark Trans et Regierungspräsidium Magdeburg (C-280/00, Rink. p. I-7747, toliau – Altmark sprendimas) principus, Komisija neįsitikino, kad BESP bendruomenei buvo teikiamos už mažiausią kainą.

46

Kadangi ieškovės kartu ginčija ir Komisijos atsisakymą pradėti formalų tyrimą ir ginčijamo sprendimo pagrįstumą, reikia išnagrinėti, pirma, ar ieškovės turi teisę ginčyti ginčijamo sprendimo pagrįstumą ir, antra, jų teisę pareikšti ieškinį ginant savo procesines teises, siekiant nustatyti, ar šis jų ieškinys yra priimtinas.

47

Pirma, ieškovės neįrodo, kad jų padėtis rinkoje gali iš esmės pasikeisti dėl ginčijamame sprendime aptariamos pagalbos.

48

Iš tiesų tokia esmine įtaka nelaikytina vien ta aplinkybė, kad ginčijamas sprendimas galėjo paveikti atitinkamoje rinkoje egzistuojančius konkurencijos santykius ir kad atitinkamos įmonės kažkokiu būdu konkuravo su ta įmone, kuriai ginčijamu sprendimu buvo suteikta pagalba (žr. šiuo klausimu 1969 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Eridania ir kt. prieš Komisiją, 10/68 ir 18/68, Rink. p. 459 7 punktą). Taigi įmonei nepakanka remtis vien argumentu, kad ji konkuruoja su įmone, kuri gauna naudos iš nagrinėjamos priemonės, ji, be kita ko, turi įrodyti ir įtakos jos padėčiai rinkoje mastą (žr. šiuo klausimu Teisingumo Teismo sprendimo Comité d'entreprise de la Société française de production ir kt. prieš Komisiją, C-106/98 P, Rink. p. I-3659, 40 ir 41 punktus).

49

Tačiau reikia konstatuoti, kad ieškovės nepateikė jokių įrodymų, kuo jų konkurencinė padėtis Belgijos pašto paslaugų rinkoje yra ypatinga, jos apsiribojo teiginiu, kad priklausė Belgijos rinkoje veikiančių įmonių grupei. Be to, vien tik fakto, kad jos konkrečiai buvo paminėtos ginčijamame sprendime, nepakanka nustatyti, kad ginčijamu sprendimu leistos priemonės, kuriomis pasinaudojo La Poste, joms turėjo esminės įtakos, nes minėtose ištraukose Komisija paprasčiausiai nurodė, kad Belgijos pašto paslaugų rinka buvo santykinai atviresnė už kitų valstybių narių rinkas, nes La Poste užėmė tik 18% skubių siuntų rinkos, likusią rinkos dalį užėmė tarptautiniai subjektai, o La Poste veiklos marža teikiant pašto paslaugas buvo daug mažesnė nei Olandijoje pašto paslaugas teikiančios TPG ar Deutsche Post World Net (šiuo klausimu žr. 2004 m. gegužės 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Deutsche Post ir DHL prieš Komisiją, T-358/02, Rink. p. II-1565, 39–41 punktus).

50

Galiausiai ieškovės pateikė skaičius apie jų Belgijoje užimamą skubių siuntų rinkos dalį.

51

Šie duomenys patys savaime neparodo, kad jų konkurencinei padėčiai, lyginant su kitų La Poste konkurentų padėtimi, ginčijamas sprendimas turėjo didelės įtakos.

52

Tačiau kaip tiesioginės La Poste konkurentės skubiųjų siuntų rinkoje ieškovės yra suinteresuotieji asmenys EB 88 straipsnio 2 dalies prasme.

53

Antra, reikia patikrinti, ar savo ieškiniu ieškovės iš tiesų band